Iš Druskininkų kilusio Renato Žylos sukonstruotas, saugios laivybos taisykles ir standartus atitinkantis plaustas „Nemo“ neseniai užbaigė ketvirtąjį sezoną. Nuo 2016-ųjų „Nemo“ vasarą plukdo žmones, pasiryžusius praleisti savo atostogas plauste, besigrožint kraštovaizdžiu, aplankant įžymias ar tiesiog gražias Lietuvos vietoves, įgyjant bendravimo ir savęs pažinimo patirties. Baidarės, žvejyba, gyvos muzikos vakarai, garinės pirties malonumai, saviugdos pratybos, kerintys saulėtekiai ir jaukūs pašnekesiai, nuspalvinti vakaro žarų, galiausiai – skanus maistas, pokštai, juokas ir smagūs nutikimai – taip, visa tai irgi buvo atostogose su „Nemo“!
Iš Druskininkų kilusio R. Žylos sukonstruotas, saugios laivybos taisykles ir standartus atitinkantis plaustas „Nemo“ užbaigė jau ketvirtąjį sezoną.“/Asmeninio archyvo nuotrauka
Dabar „Nemo“ jau išmontuotas ir iki kitų metų birželio sausumoje lauks įgulos bei keleivių. O plausto kapitono R. Žylos mintys jau sukasi apie naują turą – jam rūpi kuo plačiau išgarsinti ir gimtųjų Druskininkų vardą.
– Renatai, kodėl Jums svarbu susieti „Nemo“ su Druskininkais?
– Tai – tikrai nuoširdus mano noras, juk Druskininkai – man labai brangus gimtasis miestas.
Džiaugiuosi, kad čia lankosi ir gerų emocijų, įspūdžių patiria vis daugiau Lietuvos ir užsienio šalių žmonių. Noriu, kad gera žinia apie Druskininkus ir toliau sklistų kuo plačiau, noriu prie to prisidėti ir pats.
– „Nemo“ kelionė prasideda Druskininkuose?
„Nemo“ kapitono R. Žylos mintys jau sukasi apie naują turą – jam rūpi kuo plačiau išgarsinti ir gimtųjų Druskininkų vardą/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Iš Druskininkų „Nemo“ išplaukia. Tiesa, plaustas surenkamas Švendubrės pasienio poste, nes iki pat Kauno nėra nė vienos vietos, kurioje jį galėčiau surinkti. Su minėtame poste dirbančiais vyrais mes jau trečius metus bendraujame, sulaukiu labai geranoriškos visokeriopos jų pagalbos, plaustą surenkant ir nuleidžiant į Nemuną. Kasmet nusifotografuojame atminčiai ir – pirmyn Nemunu, semtis naujos patirties ir įspūdžių! 8 kilometrus plaukiame į Druskininkus, čia pabūname tris keturias dienas, pasitinkame pirmąją grupę. Tačiau kitą sezoną planuoju jau nuo Švendubrės pradėti plaukti su grupe, kad pirmoji nakvynė plauste būtų Druskininkuose, kad užtektų laiko vienai kitai ekskursijai. Ir iki šiol visus sezonus, pradėdami kelionę, Druskininkuose kelias dienas „Nemo“ stovi Nemuno ir Ratnyčėlės santakoje. Paprastai per tas kelias dienas dar šį bei tą tvarkomės, atsivežame trūkstamų dalykų ar maisto. Tad Druskininkams laiko tikrai skiriame ir skirsime dar daugiau!
– Iš daugybės upeivių atsiliepimų juntama, kad kelionė plaustu „Nemo“ daugeliui žmonių, tarp jų ir ne vienam druskininkiečiui, suteikė daug džiaugsmo, malonių įspūdžių ir emocijų.
– Pirmaisiais „Nemo“ kelionės metais plaukėme tik su viena grupe ir tik savaitę – buvo pirmasis plausto išbandymas. Konstruojant, visi paskaičiavimai buvo rimti, bet man vis tiek labai rūpėjo, kaip atlaikys… 2017-aisiais irgi tik vieną savaitę plaukėme, o 2018-aisiais, kai nuplaukėme Nemunu net iki Jurbarko, atrodė, kad pasiekėme „Nemo“ galimybių apogėjų. O šią vasarą pirmąkart, įveikėme visą Nemuną! Net nesinori sakyti įveikėme – juk su Nemunu nesigalynėjame, o grožimės juo ir kraštovaizdžiu, lankytinomis vietomis, mėgaujamės buvimu gamtoje ir su upe. Šią vasarą buvo sausra, todėl daug kas klausinėjo: „Na, kaip jūs ten, juk išsausėję viskas, farvateris…“ ir panašiai. Tačiau mano laivas yra ypatingas ir savo grimzda. Todėl sekluma mums ir kliūtis, ir pramoga: kai prireikdavo, patys nusistumdavome plaustą į „reikiamą šoną“ ir plaukėme sau toliau. Be to, ir aš, ir anksčiau plaukusi įgula turime patirties, įgytos per praėjusius sezonus, tad matome, atpažįstame galimas problemas iš anksto, žinome, kada ir kur pasukti, plaukti kairiau ar dešiniau.
– Esminė idėja, su kuria pradėjote „Nemo“ keliones, lieka ta pati – atrasti atostogas Lietuvoje?
– Labai sėkmingai galima atostogauti Lietuvoje. Net ir tokiu ypatingu būdu – plauste „Nemo“.
Žinoma, karščiausias mano noras – atgaivinti turizmą Nemune, parodyti, kad ši upė yra tinkama turizmui. Norėtųsi, kad ten galbūt prieplaukų būtų daugiau, kad pakrantėse žolė būtų šienaujama… Galiausiai, kad atsirastų konkurencija. To reikia, visokeriopai skatinant turizmą, garsinant Lietuvą, Nemuną, jos upių tėvą, ir, žinoma, – Druskininkus! Viliuosi, kad vis daugiau žmonių ilsėsis Lietuvoje, kurioje dar tiek gražių vietų nepamatyta, neaplankyta. Propaguodamas kelionę plaustu „Nemo“, užimu tik mažytį turizmo srities segmentą Nemuną, kuris, manau, turizmo prasme šiandien yra miręs… Na, gal už Kauno kažkas organizuojama, gal dar Kauno mariose šiek tiek, bet iki Birštono – nieko. O čia toks grožis, tokie gamtos lobiai!
Nemunas tinka pramoginėms kelionėms. Gaila, kad daug kas mano, esą Nemunas „baisus, pavojingas“… Kartais ir jaučiuosi lyg Don Kichotas, kovojantis su tais stereotipais kaip su vėjo malūnais, nes jie labai jau įsisenėję, gajūs. Todėl ir noriu toliau puoselėti tą tradiciją, kad atsirastų kuo daugiau plaustų ir katamarano tipo laivų, nes šie labai tinka plaukti Nemunu.
– Kaip susirenka „Nemo“ komanda?
– Šiais metais buvo 9 grupės – jos pildėsi, žmonės rašė, kada ir kurį etapą jie nori plaukti. Apie „Nemo“ žmonės sužino ir vieni iš kitų. Jau yra ir „Nemo“ fanų klubas „Facebook“ tinkle. Beje, apie 25 proc. žmonių dar nuo 2016-ųjų sugrįžta ir kartoja kelionę „Nemo“. Tai labai džiugina.
Žinoma, susirenka skirtingi žmonės. Kiekvieną kartą aš truputį jaudinuosi, ar visi susibičiuliaus. Kol upeiviai registruojasi, su kiekvienu palaikau ryšį telefonu ar internete iki pat kelionės. Būna ir tokių keleivių, kurie prieš pusę metų registruojasi, tai per tą laiką tikrai susidraugaujame.
Upeiviai prieš plaukimą keletą mėnesių jau būna ir patys pabendravę keletą mėnesių „Facebook“ grupėje. Na, o pirties vakaras, maudynės, gyvo garso koncertas, gera vakarienė, ramybė, ir, plaustui pajudėjus – visu savo grožiu atsiverianti upė ir nuostabūs gamtos vaizdai labai suartina žmones, sušildo tarpusavio bendravimą. Kai plauki plaustu, neišvengiamai pamatai tas vietas, jų grožį kitu kampu: daug kas nustemba anksčiau viso to nepastebėję, žavisi pamatę. Jau vien Rumšiškės ko vertos!
Plauste yra biotualetas, karštas dušas, pirtis, kambariuose – poroloniniai čiužiniai patogiai nakvynei, nuo vėjo viskas apsaugota, yra dujos, elektra – net jei lietus, gali pro plausto langą stebėti gamtą, denyje sėdėti, ar, sustojus kokiame įdomesniame, atokesniame gamtos kampelyje, net jei ten koks nors gamtos šabakštynas – jaustis saugus ir mėgautis ramybe, bendravimu ar gamta. Kiekvienas pasirenka, kam ko reikia. Mano vienas draugas sako, kad aš su „Nemo“ atstovauju dabar vis labiau pasaulyje populiarėjančiam „glampingui“: tai toks poilsiavimo stilius, kai, skatinant žmones kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, sukuriamos patogios sąlygos, kad turistai nejaustų diskomforto, ilsėtųsi patogiai.
– O kaip renkama įgula?
– Dažniausiai suveda likimas. Be abejo, yra tam tikri kriterijai, kuriais vadovaujuosi: žmogaus noras turistauti, patirti nuotykių, jo gyvenimo būdas. Esu dėkingas „Nemo“ navigatoriui, verslininkui Rolandui Galiniui, šią vasarą buvusiam komandoje; trečius metus su „Nemo“ plaukusiam Egidijui Dapkevičiui, vienam iš profesionaliausių Lietuvoje pirtininkų, perteikiančiam pirties filosofiją, laužančiam visus stereotipus, su juo drauge kuriame atsipalaidavimo programas.
Esame labai dėkingi naujai įgulos narei Žanetai Aleksejevai – blogerei ir fotografei, kuri šią vasarą filmavo bei pati sumontavo serialą apie „Nemo“ keliones. Užfiksuota daugybė unikalių vaizdų, akimirkų, nuotaikų 80-yje serijų, „Nemo“ plaukiant nuo Druskininkų iki Rusnės. Vardan Nemuno to dar niekas nėra padaręs!
Šiemet plauste turėjome keturis kokus. Labai džiaugėmės kiekvienu. O viena iš plausto virtuvės šedevrų kūrėjų, druskininkietė Aušra Kažukauskienė po plaukimo pasakė tai, ką aš vis dažniau girdžiu iš savo upeivių po kelionės „Nemo“: „Mano gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo.“
– Kokia, Renatai, nuotaika dabar, po keturių sezonų su „Nemo“, kai rezultatas, regis, pranoko paties lūkesčius?
– Išgyvenau labai daug emocijų! Buvo apėmęs ir kiek depresinis „poplaukiminis“ jausmas – juk reikėjo juk iš plausto į sausumą vėl visus daiktus sudėlioti. Buvo metas, kai klausiau savęs – gal turėčiau susimąstyti ir paklausti Dievulio, ko jis dar nori iš manęs, kad, teikdamas man tokias dovanas, kaip svajonės išsipildymas, duoda ir vis didesnę atsakomybę… Juk „Nemo“ iš pradžių tebuvo mano sena, kadaise mažo berniuko svajonė. O šiandien su nuostaba matau, kad ji pradėjo daryti įtaką žmonių likimams… Per tuos ketverius metus po plaukimų yra buvę visko: vieni po kelionės skyrėsi, kiti atrasdavo savo gyvenimo žmogų. Dar kitiems, pradėjusiems kelionę su skauduliu sieloje, praplaukus Nemunu, pabuvus su Gamta, sugrįžo vidinė harmonija… O kai kas, žinau, priėmė sprendimą, kurį ilgai atidėliojo. Nes rado atsakymą į klausimą, kuris prieš atostogas su „Nemo“, regis, buvo tapęs lyg ir Gordijaus mazgu…
Man pačiam, neslėpsiu, didžiulė atsakomybė neleidžia visiškai atsipalaiduoti, plaukiant „Nemo“. Nebent, kai plaustas stovi, visi saugūs, pirties vakaras… Tada ir aš galiu pasimėgauti Nemunu ar pajuokauti. Bet kai vėl išplaukiame, žaibiškai suveikia tie „mechanizmai“, neleidžiantys pamiršti, jog pats atsakau už viską. Mano atsakomybės jausmas, ko gero, dešimt kartų padidintas.
Todėl smagu, kad ir visa įgula jaučia savo atsakomybę už bendrus reikalus ir saugumą plauste. Beje, laivas nakčiai uždaromas, o mano kambarys yra tokioje vietoje, kad net ir naktį galiu stebėti, kas dedasi „Nemo“, įvertinti situaciją“. Iki šiol „Nemo“ visus plukdė sėkmingai, tikiuosi, taip bus ir ateityje.
Įspūdžiai:
Aušra Kažukauskienė: „Šiais metais „Nemo“ projekto pradžia sutapo su mano pertrauka karjeroje, kurią madingai pavadinau kūrybinėmis atostogomis. Ir neapsirikau. Plauste jaučiausi ir jaučiuosi sukurta ir perkurta upės, vardu Nemunas. Niekada labai nesižavėjau vandens turizmu, mano patirtis apsiribojo baidarių žygiais, jaunystės laikais patirtomis kelionėmis iš Kauno į Nidą „Raketa“ ir pramoginiais plaukimais garlaiviu į Liškiavą. Tiesiog bijojau vandens. O baugaus, sraunaus ir tamsaus Nemuno tiesiog vengdavau. Taigi su visa „puokšte“ baimių ir baiminimųsi atsiliepiau į kapitono kvietimą būti plausto kulinare ir tuo pačiu patirti nuotykį. Pirmą parą jaučiau didelį stresą, tikriausiai mano organizmas išskyrė kokį kibirą kortizolio! Ir jei ne įgulos narių pagalba, nežinia kuo viskas būtų pasibaigę. Plaukti plaustu, kuriame yra lovos, stalai ir kėdės – normalu. Bet su dujine virykle, – patikėkite, – tikras iššūkis. Per parą adaptavausi, o po trijų parų jaučiausi tikra upeivė! Turėjau neįtikėtiną galimybę pamatyti Lietuvą iš Nemuno, įgulos darbą iš vidaus, taip pat ir mūsų keleivių išorines ir vidines transformacijas. Tenka pripažinti, kad Gamta su Žmogumi daro neįtikėtinus dalykus. Joje būdama ilgą laiką, gyvendama ant tekančio vandens, jaučiausi tarsi grįžusi į Namus. Į Mamos glėbį, kuriame jaučiuosi saugi, rami ir labai gera. Todėl, jau po pirmo plaukimo etapo tariau sau ir artimiems žmonėms, kad tokia, kokia buvau iki „Nemo“, daugiau niekada nebebūsiu. Tapau drąsesnė, atviresnė, labiau mylinti save, Gamtą ir žmones. Tai nuostabus projektas, tad jo sumanytojui ir kūrėjui Renatui linkiu tik vieno dalyko – nesustoti, irtis tolyn ir gilyn bei branginti nuostabius žmones, susibūrusius į svajonių komandą – plausto ĮGULĄ.“
Druskininkietė A. Kažukauskienė: „Po plaukimo mano gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo.“/Asmeninio archyvo nuotraukaLeonardas Pobedonoscovas: „Nors į krantą sugrįžome rugpjūčio pradžioje, vis dar jaučiuosi „ore“. Kelios dienos plauste atminty liko kaip saldus gilus sapnas. Kai leidi sau tiek, kiek jauti ir nori miegoti, bendrauti, tylėti, lepintis slenkančiu laiku, įšokti į upę ir mėgautis jos tėkme. Kokie skirtingi charakteriai, temperamentai, likimai – o plauste juk esame lygūs kaip upės paviršius. Galime jaustis viena šeima: drauge su įgula ir Gamta. Gerai, kai esi žmogaus svajonės išsipildyme, gera jausti bendrumą. Gera jausti, kad abu krantai tavo, o tu – srovės… Kiekvienas vingis – atradimas, ir kiekvienas atradimas – vingis. Ryšku ir aišku. Ši kelionė – tai terapija mano ego, ramybė mano nenustygstančiai sielai ir reabilitacija kūnui. Tai galėtų būti svajonė, manyčiau, kiekvieno gyvenančio krante.“
„Ši kelionė – tai terapija mano ego, ramybė mano nenustygstančiai sielai ir reabilitacija kūnui. Tai galėtų būti svajonė, manyčiau, kiekvieno gyvenančio krante“, – sakė kartu su R. Žyla kartu plaukęs aktorius L. Pobedonoscovas.“/Asmeninio archyvo nuotrauka
Mantas Baltrušaitis: „Man tai buvo nauja ir labai įdomi patirtis ir kaip muzikantui. Plauste teko groti pirmą kartą. Patyriau, jog tai viena neįprasčiausių, bet kartu ir viena jaukiausių vietų, kurioje teko koncertuoti. Plaustas, Nemunas, gamta, žvaigždėtas dangus, laužas, muzika suteikdavo tokį jaukumo, šilumos ir gerumo jausmą, kad vakarais ir patys tiesiog tapdavome kažkiek geresni. Kiekviena diena buvo lyg naujas atradimas. Nemuno krantai nesiliovė stebinti. Iki Kauno jie yra miškingi, daug nendrynų, o už Kauno – daug smėlio, paplūdimių, daug gražių smėlėtų salų, seklumų. Ir pati upė daug sraunesnė. Keliauti „Nemo“ plaustu yra nuostabus poilsis gamtoje, čia negirdi jokio triukšmo, nejauti jokio streso, jautiesi saugus. Tuo pasirūpino Kapitonas. Plaukti ir bendradarbiauti su „Nemo“ man buvo fantastiškas vasaros nuotykis.“
Irena Mizarienė: „Pažinimo džiaugsmas, juokas, ramybė, atradimas savęs, naujos pažintys, nauji įspūdžiai, nauji Lietuvos gamtos stebuklai… Ech, sustok akimirka žavinga! Ir visa tai tik per 5 dienas, praleistas drauge su Lietuvos upių tėvu Nemunu, kuris anksčiau man atrodė rūstus ir piktas. Nuostabą sukėlė plausto vidaus įrengimas: viskas ko reikia, ir dar daugiau! Niekada negalvojau, kad plauste gali būti pirtis, ir kad galima joje patirti tokį malonumą, kai atliekamos atpalaiduojančios, specialios pirties procedūros. Žmogus, kuris tai atliko – profesionalas, kuriam spaudžiu ranką, lenkiu galvą, nes po procedūros iš galvos išgaravo visi žemiški rūpesčiai, ji liko lengva, pilna teigiamų minčių. Plauste nesvarbu, kiek tau metų, koks išsilavinimas, kokia lytis… Visi bendrauja lyg viena draugiška šeima. Kapitonas Renatas – žmogus, kuris sugeba pritraukti pozityvumo kupinus žmones, suburti juos vienoje vietoje. Ačiū už įspūdžius ir tą begalinį laimės jausmą! Ar plaukčiau dar? Žinoma, ir dar ne vieną kartą! Nori praturtinti savo supratimą apie gamtą, upių tėvą Nemuną, patirti tai, ko dar esi nepatyręs, praplėsti savo pažintis, suprasti, kas yra tas tikrasis „atsijungimas“ nuo rūpesčių? Jei taip, laukia tik vienas kelias – plaustu „Nemo“.“
Parengė Ramunė Žilienė